Vilniaus
Pradžia »

Paieškos rezultatai

Paieškos rezultatai: Vilniaus

Nuorodos

Vilniaus apygardos teismas Žinios apie teismą, jo veiklos teritoriją, posėdžių grafikas ir bylų sąrašas.
Arbitražas | Vilniaus Komercinio Arbitražo Teismas Žinios apie arbitražo institutą, teismą ir jo veiklą, procedūras, privalumus lyginant su valstybiniais teismais.
Terra Viskas gyvūnams ir apie juos. Puslapyje taip pat pristatoma Vilniaus gyvūnų parduotuvė "Terra".
Vilniaus Universiteto žygeivių klubas Kelionės - mūsų gyvenimo būdas. Žygiai Lietuvoje ir užsienyje. Čia rasite informaciją apie klubo organizuojamus rimtus žygius į kalnus, savaitgalio žygelius po Lietuva ir kitas keliones bei renginius. Taip pat žygių ataskaitos, pasakojimai, n
Audi Žinios apie „Audi“ kompaniją ir automobilius, jų modelius ir privalumis, Vilniaus Audi centrą. Prekyba naudotais automobiliais.
Rodyti visus nuorodų rezultatus

Naujienos

Ko gero, dažnam iš mūsų Rusijos karinės pratybos „Zapad“ – lyg įkyri, į akis vis lendanti musė. Norėtųsi atsiriboti, tačiau neišeina. Bet kokie santykiai netgi su gerais kaimynais turi daugybę atspalvių. Kartais plojame katučių, o kartais jų sprendimai mums visai nepatinka. Pavyzdžiui, atnaujintuose pasuose lenkai gal norėtų pavaizduoti ir Vilniaus Aušros vartus. Tai išgirdus dažno […]
Bajoraitė ir kariškiai Fotografijos fone – tipiškas Palangos namas, prie kurio stovi trys kariškiai, vilkintys Lenkijos kariuomenės uniformas, ir maža mergaitė puošniais kailinukais, rankas besišildanti movoje. Tai Ziazia – taip save maža būdama vadino dabar garbaus amžiaus klaipėdietė Irena Volskytė. Ji – viena tų retų to laikotarpio liudininkų, kai 1939 metų rudenį Lietuvos pajūryje buvo apgyvendinti nacių sutriuškintos lenkų kariuomenės internuoti kariškiai. "Mūsų šeima tada gyveno Palangoje, namą nuomojome J.Simpsono gatvėje pas profesoriaus V.Jurgučio tėvus. Mano tėvelis Stanislovas Volskis buvo Kurhauzo administratorius. Jis artimai bičiuliavosi su grafu Alfredu Tiškevičiumi (1913–2008), kuris buvo ir mano krikštatėvis. Taigi buvau dar labai maža, kai Palangoje apsigyveno lenkų kariškiai, tėvas juos kviesdavo pas mus į svečius, bendravo, nes pats buvo lenkas iš Liublino, o mama taip pat lenkų kilmės, iš senos netoli Panevėžio gyvenusių bajorų Švoinickių giminės", – pasakojo I.Volskytė. Tuo metu Irenai dar nebuvo septynerių, tačiau ji puikiai pamena tas kariškių viešnages. Ji teigė, kad jie buvo labai inteligentiški karininkai ir jai, vaikui, neatrodė labai prislėgti, nors, kaip paaiškėjo, išgyventi teko daug kančių. "Pamenu, tada nebuvo galima kirsti eglučių Kalėdoms, tai jie prie medinio stiebo, pragręžę skylutes, pritvirtino eglišakes ir pagamino nuostabią šventinę eglutę. Mane jie vadino savo pulkininku, jie man padovanojo du nedidelius dailius albumus, kur įrašė savo palinkėjimus. Juos saugau iki šiol. Pamenu ir jų vardus – Janekas, Józefas bei Michałas. Paskui jie išvyko. Karas prasidėjo ir pas mus. Vėliau jau, kai sužinojome apie Katynės tragediją, pavyko išsiaiškinti, kad mūsų šitie bičiuliai į tą mėsmalę nepateko", – teigė I.Volskytė. Priešai parodė kilnumą Šiandien nedaug prisimenama, kad 1939 m. rudenį, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva priglaudė ir 9 mėnesius globojo 12,5 tūkst. lig tol buvusių atšiauriausių savo priešininkų – lenkų. Tarpukariu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo patys prasčiausi. Ypač lenkams atplėšus Vilnių ir gerą gabalą Lietuvos žemių – abi valstybės tapo oficialiomis priešėmis. Tačiau tai tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai Lietuvą užplūdo lenkų pabėgėliai. Tai unikalus atvejis istorijoje, kai lig tol žmonės niekinę kitus, bėgo pas paniekintuosius, kad išsigelbėtų. Kai pažeminti Versalio sutarties sąlygų vokiečiai neteko Dancigo uosto ir nemenkas lopas žemėlapyje bei realybėje staiga tapo Lenkijos koridoriumi, lenkai atsiėmė su kaupu 1939 m. rugsėjo 1-ąją, vokiečių kariuomenei įsiveržus į šalį. Naciai parklupdė Lenkiją per kelias savaites, maža to, rugsėjo 17-ąją dalį rytinių žemių užgrobė dar ir sovietai. Padėtis tapo nepavydėtina. Kaip tik tuo metu į konfliktą naciai mėgino įtraukti ir Lietuvą, primygtinai siūlydami iš lenkų atsiimti Vilnių ir Vilniaus kraštą. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui geopolitinė logika tarsi diktavo: Lietuvai susidarė puikios sąlygos atkeršyti už Vilniaus užgrobimą. Vis dėlto pačią pirmą karo dieną Lietuvos vyriausybė paskelbė, kad bus neutrali šiame kaimynų kare. Nors iki pat rugsėjo 16-osios Vokietijos vyriausybė įvairiais kanalais siūlė Lietuvai su jų pagalba atsiimti Vilnių. Tačiau Lietuva parodė neįtikėtiną kilnumą. Pagarba ir dėkingumas Lenkų istorikas Piotras Łossowskis rašė: "Neutrali Lietuvos laikysena 1939 metais lenkų–vokiečių kare ir su tuo susijęs prieglobsčio suteikimas lenkų civiliams ir kariškiams buvo reikšmingas epizodas lenkų–lietuvių santykiuose. Ir tuolaikinė Lietuvos laikysena liks visiems laikams kaimyninio padorumo bei lojalumo pavyzdžiu." Pirmieji lenkų kariai Lietuvos–Lenkijos demarkacijos liniją perėjo 1939 m. rugsėjo 18 d. 12 val. prie Vievio. Tai buvo karininkai ir būrelis karių, kitą dieną buvo internuota net keli tūkstančiai. Iš vieno lenkų kariškio laiško žmonai: "Dabar papasakosiu tau apie žmogiškąjį gerumą. Galbūt tai ir keistai atrodo dabartiniais laikais, kai lig šiol nematytas karas išlaisvino žemiausius instinktus, užsimaniau tau papasakoti apie žmonių dorumą. Lietuviai į mus žiūri akylai, bet be jokios pašaipos ar paniekos, nes gerai supranta, ką reiškia kariui atiduoti ginklą ir eiti bastytis svetur. Pirmiausia Lietuvos žemėje man pasiūlė vandens gertuvę, o gyventojų vaišingumas mus lydėjo iki pat stovyklos. Jie tai darė ne dėl to, kad mus lenkus labai mylėtų, o todėl, kad mes esame žmonės, kurie neteko ne tik savo tėvynės, bet ir paprasto juodos duonos kąsnio ir dėl to tai mano akyse turėjo dar didesnę vertę." Per kelias savaites tėvynės netekusius lenkus Lietuva maitino ir globojo 9 mėnesius. Vienam internuotam lenkų karininkui per mėnesį išlaikyti Lietuvos vyriausybė skyrė 4 litus 85 ct, kareiviui – 4 litus, lygiai tiek, kiek ir lietuvių kariškiams. Per mėnesį Lietuvai lenkų išlaikymas kainavo daugiau nei 1,5 mln. litų. Lietuva iš kitur jų išlaikymui pinigų negavo. Garbė – svarbesnė už gyvybę Internuojant lenkų kariškius ne viskas vyko sklandžiai, pasienyje būta įvairių incidentų. Ne visi lenkai sutikdavo nusiginkluoti ir grįždavo atgal. Kai kurie karininkai nesutikdavo atiduoti ginklų žemesnio rango karininkams nei jie patys. Tačiau būdavo atvejų, kai ypač kavaleristai sieną perjodavo tvarkinga rikiuote, atiduodavo paskutinę pagarbą savo vadams, po to ginklus ir arklius perduodavo Lietuvos kariams. Vien rugsėjo 26-ąją Lietuva priėmė 2 487 lenkų karininkus, 9 405 kareivius, pusę tūkstančio eilinių policininkų ir pustrečio šimto civilių. Visi jie buvo kilę iš Vilniaus krašto ir iš tų Lenkijos dalių, kurias okupavo sovietai ar vokiečiai. Tomis pirmomis karo savaitėmis vyko ir įvairių dramų, kai ne kiekvienas lenkas ryždavosi pagalbos ieškoti Lietuvoje. Lietuvių kariai prie sienos matė ir ne vieną tragediją, kai ypač jaunesni lenkų karininkai, užuot atidavę ginklą, paleisdavo sau kulką į smilkinį. Toks 19 metų lenkiškos propagandos, niekinančios lietuvius, rezultatas. Tarp internuotųjų buvo labai aukštų karininkų – brigados generolas, generalinio štabo pulkininkas, daugybė pulkininkų ir kitų žemesnio rango kariškių. Jie buvo nuginkluojami, apgyvendinami stovyklose, kur turėjo būti laikomi iki karo pabaigos. Iš jų paimti ginklai, šaudmenys, arkliai, vežimai, žemėlapiai, šalmai, trimitai, švilpukai ir dirbtuvių įrankiai. Pagal tarptautines sutartis jiems buvo paliekami drabužiai, laipsnių ženklai, ordinai, pinigai, brangenybės, asmeniniai daiktai, išskyrus ginklus. Iš viso Lietuvoje internuotų lenkų paimtas turtas (ginklai, arkliai, autovežimai ir keli garlaiviai) įvertintas 2 mln. litų. Beje, ginklai buvo sukrauti į karinius sandėlius, kurie 1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą atiteko Raudonajai armijai. Laikėsi tarptautinių konvencijų Su internuotaisiais buvo elgiamasi, kaip numatyta Hagos ir Ženevos konvencijose. Lenkai stovyklose gaudavo spaudos, veikė radijo imtuvai, jie turėjo biblioteką, galėjo susitikti su giminėmis, rašyti laiškus. Vien per du mėnesius iš stovyklų buvo išsiųsta daugiau nei 20 tūkst. laiškų. 1939 m. spalį į Lietuvą net du kartus buvo atvykęs Raudonojo Kryžiaus tarptautinės sąjungos generalinis sekretorius, jis buvo patenkintas rasta tvarka. 1940 m. vasario 29 d. Užsienio reikalų ministerijos tarnautojas Povilas Gaučys komandiruotas į Suvalkų Kalvariją rašė: "Arčiau pažiūrėjus į internuotųjų karininkų gyvenimą Suvalkų Kalvarijoje, atrodo lyg jie būtų bepročiai ar vaikai. Nieko neveikdami jie laiką leidžia ginčydamiesi, ką karui pasibaigus reikės daryti su Lietuva. Vieni siūlo Lietuvą prijungti prie Lenkijos, kiti – liberalesni mano, kad Lietuvai reikia duoti autonomiją, paliekant ją Lenkijos ribose." Beje, į Lietuvą buvo internuota ir iki karo pradžios prieš mūsų šalį aktyviai veikusių ir žiauriu elgesiu su Vilniaus krašto lietuviais pagarsėjusių pareigūnų. Tokių buvo 60.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento Ukmergės skyrius praneša, kad Ukmergės gydymo įstaigos – Ukmergės pirminės sveikatos priežiūros centras (poliklinika), UAB „TERAGYDA“, UAB Laimutės šeimos gydytojo centras, UAB „Vilkmergės klinika“ – jau gavo už valstybės lėšas nupirktą vakciną nuo sezoninio gripo ir yra pasiruošusios skiepyti. Pastebima, jog susirgimų gripu padaugėja spalio mėnesio pradžioje, todėl jau […] The post UKMERGIŠKIAI JAU GALI SKIEPYTIS NUO GRIPO appeared first on Ukmergės naujienos.
Rugsėjo 21 dieną, 8.35 val., Ukmergės r. PK gautas VĮ „REGITRA“ Vilniaus filialo Ukmergės grupės vyresniojo specialisto pranešimas, kad pilietis, gim. 1972 m., pageidavo registruoti transporto priemonę BMW 320, 2006 m. laidos, su užsienyje vogtais registravimo dokumentais. Rugsėjo 21 dieną, laikotarpyje nuo 11.05 val. iki 13.00 val. iš neužrakinto buto, esančio Deltuvos g. Ukmergėje, buvo […] The post POLICIJOS SUVESTINĖ: Vagystė iš buto; Netikra moneta… appeared first on Ukmergės naujienos.
Ko gero, dažnam iš mūsų Rusijos karinės pratybos „Zapad“ – lyg įkyri, į akis vis lendanti musė. Norėtųsi atsiriboti, tačiau neišeina. Bet kokie santykiai netgi su gerais kaimynais turi daugybę atspalvių. Kartais plojame katučių, o kartais jų sprendimai mums visai nepatinka. Pavyzdžiui, atnaujintuose pasuose lenkai gal norėtų pavaizduoti ir Vilniaus Aušros vartus. Tai išgirdus dažno […]
Rodyti visus naujienų rezultatus